Adomas Stanislovas Krasinskis. Iš „Atsiminimų“
2011 m. Nr. 4
Iš lenkų k. vertė Aldona Prašmantaitė
Pijorai Vilniuje
Vilniuje Sapiegų įkurdinti pijorai gyveno priešais dominikonų bažnyčią ir jiems priklausė kone visa Dominikonų gatvė. Čia turėjo bajorų konviktą, dėl kurio konfliktavo su jėzuitais; turėjo koplyčią, biblioteką ir spaustuvę. Kadangi neturėjo bažnyčios, norėdami ją pasistatydinti, paklojo pamatus Dominikonų ir Vokiečių gatvių sankirtoje. Dar vyskupo Masalskio, gyvenusio senuosiuose vyskupų, vėliau tapusiais generalgubernatoriaus, rūmuose, valdymo metais pijorų rektoriumi buvo kunigas Antanas Mikuckis.
Jis gyveno labai išlaidžiai ir vaišindamas patį vyskupą Masalskį, per trejus metus pridarė pusę milijono lenkiškų auksinų skolos. Kapitula nuo rektoriavimo kunigą nušalino, jis neteko vocem activum i passivum (t. y. negalėjo nei rinkti, nei pats būti renkamas), tačiau rektoriaus skolas reikėjo mokėti. Todėl buvo parduoti ne tik namai, bet ir bažnyčios pamatai. Po 1831–ųjų Pijorų kolegija atiteko Bajorų institutui. Pijorai tuomet nuomojosi sau būstą privačiame Štrunko (de Sztrunka) name, vėliau – Pilchovskio. Paskutiniuoju rektoriumi ir provincijolu buvo kunigas Jacekas Rumianovskis (Rumianowski), prie jo pijorai visiškai panaikinti.
Pilchovskio name gyvenau kaip pijoras, nors ir be profesijos1, būdamas Vilniaus katedros pamokslininku daugiau nei trejus metus, nuo 1839 iki 1842, pakol tapau Giedraičių, per šešias mylias2 nuo Vilniaus, klebonu.
Paskutiniaisiais metais žymiausi pijorai Lietuvoje buvo: kunigas Jundzilas3, gamtininkas, kunigas Daugirdas4, filosofas, kunigas Kotiužinskis (Kotiužynski), kunigas Žebrovskis (Zebrowski), kunigas Benčkovskis (Bęczkowski), kunigai Lvovičius5 ir Brodovičius6, filaretai; galiausiai kunigas Mošinskis7. Apie du iš jų, t. y. apie kunigus Jundzilą ir Daugirdą, noriu tarti porą žodžių.
Kunigas Bonifacas Jundzilas, puikus gamtos mokslų profesorius Vilniaus universitete, botanikos, augalų fiziologijos, zoologijos veikalų autorius, botanikos sodo Vilniuje steigėjas, įkūręs jį ant per daugelį metų susikaupusių šiukšlių ir auginęs daugiau kaip 6000 augalų, buvo ypač žavi asmenybė. Dažnai pas jį lankydavausi, nes senolis džiaugėsi mane matydamas ir kalbėjo, kad kas senį aplanko, tas jam išmaldą duoda. Vyskupas Klongevičius8 labai profesorių gerbė ir dažnai kviesdavosi pietų, o buvo arti, nes Jundzilas gyveno priešais vyskupo namus. Per tuos pietus ir aš dažnai buvodavau, ir ne kartą pasitaikė, kad vyskupas pacituoja kokias nors Vergilijaus eiles, o Jundzilas pradėtąsias užbaigia. Paprastai vasarą Jundzilas po pietų eidavo su savo sūnėnu porai valandų į botanikos sodą. Ten dažnai ateidavo „Kurjer Litewski“ redaktorius Antanas Marcinovskis9 ir aš, ir iš jų kalbų, kaip iš geros paskaitos, nemenkos naudos gaudavau. Nes Jundzilas turėjo tokią gerą atmintį ir taip sistemingai buvo viską galvoje sudėliojęs, tarsi puikiausiai parašytoje knygoje.
Kadangi paskutiniais gyvenimo metais beveik nematė, tad mišių neatnašavo, bet liepė jam skaityti viską, kas iš naujų dalykų pasirodydavo, ir net savo pastabas diktuodavo. Pavyzdžiui, po Soplicos atsiminimų10 perskaitymo kone apie kiekvieną ten aprašytą asmenį išsakė savo pastabas ar patikslinimus. Kai artėjo mirties diena, pasiteirauta, ar jis nenorėtų kunigo su Švč. Sakramentais. „O argi aš esu vertas, – atsakė, – kad Viešpats Dievas pas mane eitų? Aš pats liepsiu save į bažnyčią nuvesti.“ Ir iš tikro apsirengė, nuėjo su palydovu į Šv. Jono bažnyčią ir priėmė Šventuosius Sakramentus. Per jo laidotuves Bernardinų bažnyčioje sakiau kalbą, kuri mano tremties metais dingo.
Kunigas Angelas Daugirdas buvo Vilniaus universiteto profesorius iki Goluchovskio11. Mokytas žmogus, tačiau iškalbos dovanos neturėjo. Kai universitetas paskelbė konkursą filosofijos katedros vadovui, buvo pateikti du darbai, t. y. Goluchovskio ir Daugirdo. Goluchovskio darbas laimėjo, tačiau nebuvo išspausdintas. Daugirdas gi savąjį išspausdino, o vėliau pas pijorus Polocke išspausdino „Logikos ir metafizikos“ pirmąjį tomą in 4112.
Šioje vietoje keliais žodžiais prisiminsiu garsųjį ekspijorą kun. Skvernevskį (Skwierniewski), kuris iš pradžių Raseiniuose, Žemaitijoje, dirbo lotynų kalbos mokytoju. Tai buvo viena iš dvylikos pijorų mokyklų Lietuvoje. Mokėsi čia išimtinai bajorų jaunimas. Aukščiausiu jos viršininku buvo provincijolas. Kiekvienoje kolegijoje buvo vienuolyno rektorius, mokyklos prefektas ir keletas mokytojų. Atsitiko taip, kad viešo egzamino dieną per Raseinius vyko vyresnysis kunigaikštis Potiomkinas13, Jekaterinos favoritas. Pijorai, parinkę keletą konviktų su profesoriumi priešakyje, pasiuntė juos pasveikinti garbingą svečią ir prašyti, kad savo dalyvavimu pagerbtų egzaminą. Patiko tai Potiomkinui. Atvyko lydimas kažkokio mokslininko, pliko vokiečio. Lotynų kalbos mokytojas kalbą pasakė lotyniškai, o vokietis kunigaikščiui patvirtino, kad tai mokytas žmogus. Kunigaikštis po egzamino pakvietė oratorių pietų, per kuriuos kunigas Skvernevskis taip kunigaikščiui patiko, kad įsigeidė turėti mokytoją prie savęs. Tuomet parašė provincijolui, prašydamas šito kunigo. Tokiam penetentui atsakyti buvo negalima, juo labiau kad Potiomkinas įkūrė pijorų rezidenciją Baltojoje Rusioje ir dovanojo valdas su aštuoniasdešimčia trobų Azarkuose, kurie vėliau atiteko pijorams Vitebske, paskui – Vilniuje, kol galiausiai drauge su kitomis vienuolijų valdomis buvo valdžios atimti. Taigi kunigas Skvernevskis atvyksta į [Sankt] Peterburgą. Potiomkinas maloniai jį priima, duoda butą savo rūmuose ir kaip pirmąjį malonės ženklą iš Jekaterinos išrūpina kunigui briliantinį kryžių. Netrukus kunigaikštis išvyko į Krymą, o Skvernevskis pasiliko sostinėje.
Visas [Sankt] Peterburgas, neišskiriant aukščiausiųjų dignitorių, skubėjo jį aplankyti, kad įgytų Potiomkino numylėtinio malonę. Neabejotinai kunigas Skvernevskis būtų aukštai kilęs, tačiau staigi Potiomkino mirtis viską nutraukė ir tik žymiai vėliau vyskupas Ciecišovskis14 padarė kunigą Lucko kapitulos nariu. Įgavo ten didelės svarbos, o 1831 m. metropolito Ciecišovskio vardu išleido sukilimą smerkiantį aplinkraštį dvasininkijai. Tuokart kalbėta, kad tai buvo padaryta be Ciecišovskio žinios ir ši žinia priartinusi jam mirtį.
Galiausiai leisiu sau pateikti porą anekdotų iš pijorų gyvenimo. Praėjusiame amžiuje Vilniuje buvo mokytas pijoras Augustinas Žilevičius (Žylewicz), garsėjęs teologiniuose disputuose, į kuriuos vienuoliai vieni kitus kviesdavosi. Paprastai jis nugalėdavo savo priešininkus, nes liežuvį turėjo miklų, lotyniškai kalbėjo kaip Ciceronas, o kai kartais pijorą taip prispausdavo, kad negalėdavo išsisukti, tuomet iškalbingai, ilgais sakiniais išdėstydavo priešingą nuomonę ir baigdavo žodžiais: „Augustinus dixit.“ Ieškokite sau keliolikoje šv. Augustino tomų! O jis pats buvo vardu Augustinas. Jo veikalai „Institutiones philosophiae“ ir „Institutiones mathematicae“ liko rankraščiais.
O štai kitas anekdotas apie garsųjį kunigą Motiejų Dogelį15. Spausdino jis savo „Codex diplomaticus“16 pijorų spaustuvėje Vilniuje ir korektūrą nusprendė daiyti pats. Spaustuvės prefektas jam pasakė, kad autorius paprastai nepastebi riktu. O kai Dogelis laikėsi savo, prefektas buvo įsitikinęs, kad apsirikimas bus jau pirmame lanke. „Lažinamės.“ – „Gerai.“ – „Iš ko?“ – „Iš poros butelių vyno.“ – „Tinka.“ Išspausdino tuomet pirmą lanką. Dogelis padarė pirmą ir antrą korektūrą ir atidavė spausdinti. Ateina prefektas ir teiraujasi: „Ar spausdinti?“ – „Spausdinti.“ – „Ar klaidų nėra?“ – „Nėra.“ – „Tuomet Reverendissime siųsk vyno.“ – Nustebęs Dogelis žiūri, kad jis nepastebėjo pirmosios antraštės raidės, tad vietoje: „Codex Diplomaticus“ didžiosiomis raidėmis išspausdinta: „Codex Diplomaticus“.
Pijorų juodraštiniuose užrašuose, atvežtuose į Vilnių iš Polocko, perskaičiau, kad vienas vienuolis aštuonioliktame Šimtmetyje savo provincijolui įteikė aprobuoti veikalą „Mustum in Busto“. Provincijolas atidavė cenzūruoti vienam mokytam teologui, o pastarasis savo nuomonę apie knygą išsakė štai tokiais žodžiais: „Sulčių vynas kape, / Privirta gausiai, / Žirniai su kopūstais, / O prasmės jokios, / Garbusis Tėvas Kristuje“17.
Keletas anekdotų iš senesniųjų laikų
Kai atvykau į Vilnių, buvo tiktai keleri metai praėję nuo Vilniaus universiteto uždarymo. Frankų, Grodeko, Bojanuso, Jono ir Andriaus Sniadeckių, Lelevelio, Goluchovskio, Mickevičiaus, Zano, Čečioto vardai buvo gyvi nesenuose prisiminimuose. Neišblėso pasakojimai, kaip užsidegęs ne tiktai jaunimas, bet abiejų lyčių publika veržėsi į Lelevelio ir Goluchovskio paskaitas, kad nebuvo tokios erdvios salės visiems klausytojams, tad teko atidaryti universiteto aulą, kur galėjo tilpti iki dviejų tūkstančių žmonių. Taip pat gyvi buvo atsiminimai apie kitus iškilius universiteto profesorius, ypač apie Andrių Sniadeckį18 ir jo paskaitas. Apie šį mokslininką ir jo kolegas papasakosiu keletą anekdotų, nes yra labai būdingi tiems laikams.
Andrius Sniadeckis po Franko19 buvo didžiausia medicinos figūra ir visiškai nesavanaudis žmogus. Turėjo įprotį kalbėti: „Nemėgstu, kai kas nors mane kviečiasi prastų pietų, nes aš savo namuose turiu gerus.“
Buvo Vilniuje daktaras Vrublevskis, kuris iš praktikos uždirbo (ir paliko) pusę milijono lenkiškų auksinų, bet niekuomet daug nereikalaudavo, imdavo po trisdešimt kapeikų, o iš žydų netgi po penkias. Karštine susirgo kunigas kanauninkas Gonsovskis. Vrublevskis jį gydė. Po kelių dienų ligonis pareikalavo konsiliumo, į kurį pakviestas Sniadeckis. Pastarasis apžiūrėjo ligonį ir, nieko nesakęs, ima skrybėlę, ruošiasi išeiti. Tai matydamas Vrublevskis paklausė: „Ką daryti, pone profesoriau?“ O Sniadeckis: „Nieko nedaryk, tada pasveiks.“
Sniadeckis dažnai kartojo: jeigu ne digitalis ir ne emetic, nevertėtų būti gydytoju.
Vienas turtingas dvarininkas kartą žiemą atvažiavo į Vilnių su dukra ir susirgo šiltine. Gydė jį Vrublevskis, bet kadangi liga pavojinga, į konsiliumą buvo pakviestas Sniadeckis ir dar keturi gydytojai. Konsiliumui pasibaigus, ligonio dukra, įvyniojusi į paketėlius po septynis dukatus, įteikė kiekvienam gydytojui. Sniadeckis išvyniojo paketėlį, garsiai suskaičiavo dukatus, pasiėmė vieną ir įsidėjo į liemenę, o kitus padėjo ant staliuko. Jo pavyzdžiu pasekė ir gydytojai. Ligonis pasveiko.
Po Vilniaus universiteto uždarymo Andrius Sniadeckis buvo Medicinos akademijos profesorius ir užėmė labai tvarkingą iždo butą Franko name20, kurio pirmame aukšte gyveno chirurgijos profesorius Juozapas Koženevskis21, o kieme Bojanusas22, lyginamosios anatomijos ir veterinarijos profesorius, vedęs Evą Zborovską (Zborowska), Zano23 mokinę. Bojanusas j Vilnių atvyko 1806 m., laimėjęs konkursą. Jis buvo Hufelando24 mokinys, geras Galio25 ir Cuvier26 pažįstamas. Vilniuje įkūrė veterinarijos mokyklą, kurią dar Antanas Tyzenhauzas27 buvo sumanęs steigti Gardine, todėl atsikvietė Žiliberą28. Veterinarija kaip mokslas Lietuvoje nebuvo aukštai vertinama. Tad ir veterinarijos profesorius laikytas šundaktariu. Atsitiko taip, kad sunegalavo kunigaikštienės Sapiegienės numylėtinis šunelis bolonė. Jeigu būtų susirgęs vaikas, turbūt nedaugiau būtų sukėlęs nerimo ir liūdesio. Nebuvo kitos išeities ir reikėjo kreiptis į Bojanusą. Pas buvusį profesorių apsilanko galionuotas liokajus ir kviečia jį pas susirgusį šunelį. Už valandos būsiu, sako Bojanusas. Tuomet rengiasi auksu siuvinėtą universiteto mundurą, segasi ordinus ir nuvažiuoja karieta. Įėjęs į saloną teiraujasi, kur esąs pacientas. Įneša numylėtinį šunelį – kunigaikštienė prie jo tarsi prie vaiko, vos neverkia. Bojanusas labai atidžiai ir rūpestingai ištyrė pacientą, išrašė receptą ir pakeltu balsu sako: už vizitą šimtas dukatų. Netarę nė žodžio atnešė šimtinę dukatų ir įteikė ponui konsultantui, o šis, linktelėjęs liokajui, atiduoda jam paketą ir pakeltu balsu liepia: nunešk labdarai ir pasakyk, kad profesorius Bojanusas tai siunčia. Taip jis parodė, kad veterinarijos profesorius yra ne šundaktaris.
Vilniaus universiteto profesorius Horodeckis29 buvo žinomas humoristas. Kartą grafas Konstantinas Tyzenhauzas30, būdamas Vilniuje ir eidamas gatve, sutiko Horodeckį ir sveikindamasis sušuko: „Aa! Ponas Horodeckis!“ Sutiktasis į tai atsakė: „Bee! Ponas Tyzenhauzas!“ Ir tik tada jie padavė vienas kitam rankas kaip geri pažįstami.
Pasakojama, kokią šunybę kartą profesorius iškrėtė aukų rinkėjoms. Vilniuje Labdarybės draugiją įsteigė Vilniaus vyskupas Jonas Nepomukas Kosakovskis31. Didžiuliame dviaukščiame pastate gyveno per 400 našlaičių, našlių ir senių, globojamų gailestingųjų seserų, kurioms, be išlaikymo vienuolyne, nieko nereikėjo, tad jos patarnavo veltui. O kadangi tokiam skaičiui neturtėlių išlaikyti lėšų trūko, valdyba kasmet kvietėsi ponias, ypač iš aristokratijos, aukų rinkimui ir tokios ponios vadintos „kvestarkomis“.
Kelių ponių ir panelių būrelis, paprastai vieno ar dviejų vyriškių draugėje, eidavo nuo namų prie namų su padėklėliu ir tokia rinkliava Labdarybės draugijai atnešdavo daugiau nei pusantro tūkstančio rublių sidabru. Kartą „kvestarkos“ atėjo pas Horodeckį prieš pusiaudienį, kai tas buvo dar neapsirengęs. Durys užrakintos, tad beldžiasi. Horodeckis teiraujasi: „Kas ten?“ Atsako: „Kvestarkos, prašom atidaryti.“ Horodeckis, kuris buvo labai šykštus, aiškina: „Atsiprašau, esu nuogas, nieko neturiu.“ – „Tai neturi reikšmės, prašom atidaryti.“ – „Betgi kartoju ponioms, kad esu nuogas.“ – „Tai nesvarbu, prašom atidaryti.“ Horodeckis nusivelka marškinius ir, kaip jį motina pagimdė, atidaro duris ir pasirodo įkyruolėms. „A pfe, a pfe“, – pasigirdo garsai. O Horodeckis teisinasi: „Betgi sakiau ponioms, kad esu nuogas.“ Taip atsikratė „kvestarkų“.
Porcijanka32, universiteto, o paskui Vilniaus medicinos–chirurgijos akademijos profesorius, buvo talentingas chirurgas ir daktaras. Išėjęs į pensiją iki mirties gyveno Vilniuje ir nors praktika neužsiminėjo, bet dažnai buvo, kaip sakoma, pakaušęs. Kartą iškviestas pas susirgusį krūtimi maitinamą kūdikį atėjo neblaivus ir apžiūrėjęs vaiką konstatavo, kad jis yra girtas. Namiškiai, išgirdę tokią diagnozę, nusišypsojo, o daktaras pridūrė: „Ką gi, manote, kad girtas Porcijanka nepažins ligos? Motina yra girta, tai ir vaikas girtas.“ Iš tikro paaiškėjo, kad motina buvo girta.
Įdomi asmenybė buvo ir Simonas Malevskis33, Vilniaus universiteto rektorius, turėjęs priežodį: „Garbusis geradėjau“34. Jis buvo labai taupus. Pasakojama, kai pas kažką iš artimai pažįstamų uždegė dvi žvakes, tai vieną užgesino, sakydamas: „Garbusis geradėjau! Galime ir prie vienos žvakės kalbėtis, o perteklius niekada nereikalingas!“ Kartą paklaustas, koks vynas esąs geriausias, atsakė: „Svetimas! Svetimas! Garbusis geradėjau.“ Apie jį sklido kalbos, kad, sykį paskolinęs žydams pinigų, kaip užstatą paėmė sidabro. Kai suėjo grąžinimo terminas, žydai nepasirodė, jis įdėmiau apžiūrėjo užstatu paliktą sidabrą ir įsitikino, kad tai klastotė. Ką gi rektorius daro? Paskelbia laikraščiuose, kad iš jo pavogtas sidabras. Žydai, nudžiugę, kad gali pasipelnyti, nori atsiimti savo sidabrą. Rektorius vaidina susirūpinusį ir sako, kad nėra jokios skubos, jis gali ir ilgiau laukti. Žydai prisispyrę reikalauja, aiškindami, kad jiems sidabras tuojau pat reikalingas. Rektorius, kasydamasis pakaušį, taria: „Ką darysi, atneškite pinigus.“ Atnešė, atskaičiavo, bet koks buvo jų nusivylimas, kai išvydo netikrą savo sidabrą.
1 Profesija vienuolijose – vieši įžadai, kuriuos davęs asmuo tampa visaverčiu vienuolijos bendruomenės nariu.
2 Giedraičių miestelis nutolęs nuo Vilniaus per 50 km., tad čia turima omenyje vadinamoji lenkiškoji mylia, tuo metu Lenkijos Karalystėje vartotas mato vienetas, t. y. maždaug 8,5 km.
3 Stanislovas Bonifacas Jundzilas (lenk. Stanislaw Bonifacy Jundzill; 1761–1847), Vilniaus universiteto profesorius, botanikas.
4 Angelas Daugirdas (lenk. Aniol Dowgird; 1776–1835), filosofas, Vilniaus universiteto auklėtinis, vėliau profesorius.
5 Kalasantas Ciriakas Lvovičius (lenk. Kalasanty Cyriak Lwowicz; gimė apie 1793 m.), Viliaus universiteto auklėtinis, 1823 m. Polocko p\jorų vienuolyno kunigas, pijorų mokyklos mokytojas, filaretas.
6 Motiejus Brodovičius (lenk. Maciej Brodowicz; 1795–1877), Vilniaus universiteto auklėtinis, 1822 m. Vilniaus Polocko pijorų vienuolyno kunigas, pijorų mokyklos mokytojas, filaretas.
7 Antanas Mošinskis (lenk. Antoni Moszyriski), studijų apie Liubešivo ir Mežyričo pijorų kolegijas autorius.
8 Andrius Benediktas Klongevičius, Klungis (lenk. Andrzej Benedykt Klągiewicz; 1767– 1841), Vilniaus universitete 1815–1828 m. dėstė dogminę teologiją; 1828–1840 m. – Vilniaus vyskupijos administratorius, nuo 1840 m. – vyskupas.
9 Antanas Marcinovskis (lenk. Antoni Marcinowski; 1781–1855), Vilniaus universiteto auklėtinis, spaustuvininkas ir leidėjas.
10 Rzewuski H. Pamiątki JPana Seweryna Soplicy, czešnika parnawskiego. – Paryž, 1839–1849 (d. 1–20), WiIno, 1844–1845 (d. 21–25); pasakojimai, „gavendos“, kurių herojus Severinas Soplica pasakoja apie asmenis ir įvykius iš Baro konfederacijos ir karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio valdymo laikų.
11 Juozapas Goluchovskis (lenk, Jozef Gotuchowski; 1797–1858) filosofas, 1823–1824 m. dėstė Vilniaus universitete; laikomas pirmuoju romantinės filosofijos Lietuvoje atstovu.
12 In 4 – in quarto (lot.) – ketvirtinis leidinio formatas.
13 Grigorijus Aleksandravičius Potiomkinas (1739–1791) turėjo to meto Rusijos imperijoje didžiulę įtaką.
14 Kasparas Kazimieras Ciecišovskis (lenk. Kasperz Kazimierz Cieciszowski; 1745–1831), nuo 1825 m. MogiJiavo arkivyskupas metropolitas.
15 Motiejus Dominykas Dogelis (lenk. Maciej Dominyk Dogiel; 1715–1760), istorikas, istorinjų šaltinių leidėjas; išrūpino karaliaus privilegiją Vilniaus pijorų kolegijos spaustuvei įsteigti (1754).
16 Codex diplomaticus Regni PoJoniae et Magni Ducatus Lithuaniae. – T. 1. – Vilnius, 1758; 5. – Vilnius, 1759; T 4. – Vilnius, 1764. (Ketinta iš viso išleisti 8 t.; surinkta medžiaga liko rankraščiais.)
17 Mustum in busto, / Nawaryla husto, / Groch z kapustą, / A sensu pusto, / Reverende Pater in Christo; Labai galimas dalykas, kad pavadinime „Mustum in Busto“ didžiąja raide parašytas žodis „Busto“ yra vietovės pavadinimas. Tai galėjo būti ir vietovė, iš kur pįjorai atsigabendavo vyno mišių aukai („mustum“ – jaunas vynas). Juolab kad Italįjoje, vyno krašte, yra vietovės Busto Arsizio, Busto Garolfo. Akivaizdu, kad parodijai pasirinktas žodžių žaismas, siekiant pabrėžti, kad veikalas „Mustum in Busto“ esą niekam vertas.
18 Andrius Sniadeckis (lenk. Jędrzej Sniadecki; 1768–1838), chemikas, medikas, Vilniaus universiteto profesorius.
19 Jozefas Frankas (vok. Joseph Frank; 1771–1842), gydytojas, Vilniaus universiteto profesorius. J. Franko iniciatyva įsteigta Vilniaus medicinos draugija, Medicinos institutas, Vakcinacijos institutas, Motinystės institutas. Vilniaus laikotarpio J. Franko atsiminimai yra išleisti lietuvių kalba. Žr.: Frankas J. Atsiminimai apie Vilnių / Vert. G. Dručkutė. – Vilnius: Mintis, 2001.
20 Buvusi Vilniaus vyskupo Eustachijaus Valavičiaus (apie 1572–1630 m.) rezidencija. XIX a. pradžioje namas priklausė Vilniaus universitetui, jame buvo profesorių butai. Viename jų 1804–1823 m. gyveno ir garsus medicinos profesorius Jozefas Frankas. Kai iš Vilniaus išvyko, namas pradėtas vadinti jo vardu. Dabar šiame Didžiosios gatves pradžioje esančiame name įsikūrusi Prancūzijos ambasada.
21 Juozapas Koženevskis (lenk. Jozef Korzeniewski, Korzeniowski; 1806–1870), chirurgas, Vilniaus universiteto auklėtinis, Vilniaus medicinos–chirurgijos akademijos profesorius.
22 Liudvikas Heinrichas Bojanusas (vok Ludwig Heinrich Bojanus; 1776–1827), Vilniaus universiteto profesorius.
23 Tomas Žanas (lenk. Tomasz Zan; 1796–1855), Vilniaus universiteto auklėtinis, literatas, vienas filomatų draugijos steigėjų.
24 Kristupas Vilhelmas Hufelandas (vok. Christioph Wilhelm Hufeland; 1762–1836), gydytojas.
25 Josephas Franzas Galias (1758–1828), austrų gydytojas, frenologijos pradininkas.
26 Georges Cuvier (1769–1832), prancūzų zoologas ir paleontologas.
27 Antanas Tyzenhauzas (lenk. Antoni Tyzenhauz; 1733–1785), Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rūmų iždininkas, karališkųjų ekonomijų valdytojas.
28 Žanas Emanuelis Žiliberas (pranc. Jean–Emmanuel Gilibert; 1741–1814), prancūzų botanikas, Gardino medicinos mokyklos įkūrėjas, 1781–1783 m. – Gamtos istorijos katedros profesorius Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vyriausiojoje mokykloje.
29 Ignotas Horodeckis (lenk. Ignacy Horodecki; 1776–1824), mineralogas.
30 Konstantinas Tyzenhauzas (lenk. Konstanty Tyzenhauz; 1786–1853), zoologas, daugiausia nuveikęs ornitologijos srityje.
31 Jonas Nepomukas Kosakovskis (lenk. Jan Nepomucen Kossakowski; 1755–1808), Vilniaus vyskupas ordinaras nuo 1798 m.
32 Konstantinas Porcijanka (lenk. Konstanty Porcianka; 1793–1841), gydytojas chirurgas, Vilniaus universiteto auklėtinis, vėliau – profesorius.
33 Simonas Malevskis (lenk. Szymon Malewski; 1759–1832), Lietuvos vyriausiojoje mokykloje nuo 1793 m. dėstė teisę ir logiką, 1817–1822 m. – Vilniaus universiteto rektorius.
34 Orig. „Moci Bobodzieju“ – trump. iš „Jego Mošci Dobrodzieju“.